Tvenkiniai

Tradiciškai visi dirbtiniai vandens telkiniai vadinami tvenkiniais, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Tvenkinys – vandens telkinys, kuris susidaro patvenkus natūralų vandentakį – šaltinį, upelį. Kitaip tariant, tai vandens telkinys su hidroįtvaru – kokia nors užtvanka. Tvenkinyje visada yra prietaka ir nuotėkis. Kūdra – dirbtinai išraustas nepratakus duburys ir prileistas ar savaime užsipildantis paviršiniu ar gruntiniu vandeniu. Skirtingai nei tvenkiniui, kūdrai nereikia patvankos ir vandens lygio reguliatoriaus. Jeigu yra pasirinkimo galimybė, kaip geriau – kasti kūdrą ar patvenkti upeliūkštį? Ar suformuotas vandens telkinys bus tinkamas maudytis ir teiks malonumą, apie 80% lemia teisingi individualūs sprendimai, kuriuos sąlygoja vietos situacija. Esminiai kūdros ar tvenkinio įrengimo principai susiję su teisingo ploto, gylio ir pritakos pasirinkimu beigerąvandens kokybę palaikančios ekosistemos susiformavimo telkinyje. Į pastarosios sampratą įeina ir grunto savybės. Jeigu bandysite išrausti kūdrą smėlyje, patirsite nesėkmę, nes smėlio duburyje vanduo paprasčiausiai nesilaikys. Kūdros ar tvenkinio nori ir gyvenantys 6 arų sklype. Tačiau reikia nepamiršti, kad net ir labai sekliam – 1,5-2 metrų gylio vandens telkiniui būtina suformuoti šlaitus. Kad jie neslinktų, nuolydžio kampas turi būti 1:2, maudymosi zonoje paprastai krantai dar nuožulnesni – 1:3 ar 1:4. Vykstant natūraliai dirvos erozijai statesni šlaitai neišvengiamai nuslenka. O jeigu dar netoliese yra namas ar šiltnamis… Sunku įsivaizduoti optimalaus dydžio savaime gerai funkcionuojančią kūdrą šešiuose aruose, nebent kūdrai ir jos pakrantėms paskirtume vos ne visą sklypą. Jeigu sklypo paviršiuje plyti kokio pusmetrio storio derlingos žemės sluoksnis, o po juo – vandeniui laidus gruntas (pvz. smėlis, žvyras), vanduo kūdroje laikysis tik paklojus specialią plėvelę, geotekstilę ar nuklojus dugną bei povandeninius šlaitus maždaug pusmetrio storio molio sluoksniu. Specialistai tokį sluoksnį vadina „ekranu”. Šiuo atveju kūdros įrengimą gerokai pabrangsta. Taigi vietose, kur vanduo natūraliai nesilaiko, kūdrą iškasti galima, tik reikia pagalvoti ar verta, ar tai bus pernelyg brangus malonumas. Tinkamiausia vieta vandens telkiniui – ten, kur pati gamta jį pripažįsta ir priima. Žinoma, jei esate labai turtingas ir norite turėti kūdrą po sodybos ant kalniuko langais – ją įmanoma įrengti ir tokioje vietoje. Tam nereikia nei superaukštų technologijų, nei ypatingų žinių. Tai tik pinigų kiekio klausimas: bus vandens ar ne? Jeigu sklype yra žemesnė ar papelkėjusi vieta, šlapia pieva, kurioje pavasarį ilgiau užsilaiko tirpsmo vanduo, o paviršiuje susiformavęs durpių sluoksnis, galima manyti, kad tokioje vietoje vandens bus. Ypač jei giliau slūgso sunkiai laidaus grunto (molio, priemolio) sluoksnis. Tačiau patikimiausias požymis rodantis, ar iškastame dubury atsiras vandens ir jis laikysis – gruntinio vandens lygis. Nemažai žmonių mano, kad jei sklype esančiame šulinyje vanduo yra aukštai, jo netrūks ir kūdroje ir atvirkščiai. Vandens lygį lemia gruntų struktūra, o ji net ir mažame sklype gali skirtis. Tad jei šulinyje vanduo slūgso 12 metrų gylyje, tai dar nereiškia, kad ir kūdrai reikės tokio gylio. Paprastai kūdros kasamos iki arčiau paviršiaus esančio, seklesnio gruntinio vandens horizonto. Bet jei pirmasis gruntinio vandens sluoksnis yra tik 6 metrų gylyje, ir be specialistų aišku, kad kūdros kasti neverta. Joje vandens nebus arba kūdrą reikės iškloti plėvele, padengti molio sluoksniu ar kitokiu būdu sulaikyti vandenį. Visdėlto, sumanius išsikasti kūdrą, specialistai rekomenduoja pirmiausia atlikti geologinius tyrimus: įšgręžti kelis bent iki 6 metrų gylio gręžinius numatomos kūdros vietoje (teoretikai nurodo, kad 5-10 arų kūdrai vienalyčiame sluoksnyje reikia 5-6 gręžinių, praktikai – kad užtenka 2-5). Geologiniai gręžiniai suteikia daug informacijos. Geologai pasako, kokie gruntai yra apačioje ir gruntinio vandens lygį. Jie pataria, kur geriau sklype kasti, į kurią pusę orientuoti vandens telkinį – kur verta kasti sekliau, kur giliau. Žinant geologinę planuojamo vandens telkinio įrengimo vietos struktūrą galima išvengti ir dažnai pasitaikančios klaidos, kuomet telkinio duburys pergilinamas, t.y. kasant sunkų molingą, gerai vandenį sulaikantį gruntą prasikasama iki smėlio sluoksnio, pro kurį kūdros vanduo „nudrenuojamas” į smėlio klodus, o iš pažiūros optimaliame grunte įrengtoje kūdroje vanduo nesilaiko. Geriausiai vandenį sulaiko molis, tačiau jis turi ir kitų savybių kūdros atveju nelabai naudingų: maudantis kūdroje molingu dugnu drumsčiasi vanduo ir drumzlinas laikosi 2-3 savaites. Tokiu atveju maudymosi zonos dugną tenka ekranuoti žvyru ar smėliu. Neblogai vandenį laiko ir priemoliai, priemolio grunte iškasta kūdra ne taip drumsčiasi. Prasčiausiai vandenį laiko smėlis, žvyras ir dauguma supiltinių gruntų. Taigi, galimą įrengti kūdros gylį bei jos konfigūraciją geriausiai nurodo geologinių tyrimų ataskaita.

 

Draugaukite su įstatymais


Net ir kasant nedidelę (iki 3 arų) kūdra, kuriai nereikia projekto, rekomenduojama užsukti į rajono savivaldybės žemės ūkio ar melioracijos skyrių ir gauti drenažo sistemos planą bei rašytinį „palaiminimą“ planuojamam kūdros įrengimui. Jeigu kūdra bus iškasta per arti drenažo, sistema gali nutraukti kūdros vandenį, todėl kūdra gali užsipildyti nepilnai. Kita vertus, pažeidus drenažą galima sugadinti (užtvindyti) savo ar kaimyno žemės sklypus, į kūdrą neapgalvotai suleisti drenažo vandenys gali pabloginti jos vandens kokybę. Jeigu į nepratakią kūdrą suleisime drenažą ir / arba paviršinį nuotėkį nuo ariamos žemės plotų – prasta kūdros vandens kokybė jau bus užprogramuota. įrengiant tvenkinius, griežtai draudžiama patvenkti drenažo vandens išleistuvus. Žinant aplink sklypą ar jame esančias drenažo sistemas turėsite dar vieną garantiją, kad kūdrai kasti išleisti pinigai nenueis veltui. Projektuotojai duomenis apie melioracijos sistemas paprastai gauna savivaldybių melioracijos ar žemėtvarkos skyriuose. Jeigu projekto nerengiate ar nerandate projektuotojo, melioracijos sistemos planais sklype ir aplink jį galite pasidomėti patys. Jeigu norite kasti kūdrą sklype, kuris yra saugomoje teritorijoje (nesvarbu, kokiu lygiu), patariama apie savo ketinimus pranešti aplinkos apsaugos departamentui ar netgi regiono aplinkos apsaugos agentūrai ir darbus derinti su jų specialistais.

 

Kūdros krantai


Iškastą žemę vežti toli yra brangu, teisėtai parduoti sudėtinga, todėl dažniausiai gruntą stengiamasi išsklaidyti aplink vandens telkinį. Jeigu iškastos durpės ar kita derlinga žemė paskleista per arti vandens telkinio, šiam dirvožemiui mineralizuojantis maisto medžiagos kartu su paviršiniu nuotėkiu teka į vandens telkinį, nes šis paprastai būna žemiau. Tai didžiulė problema, nes maisto medžiagos skatina augti vandens augalus, eutrofikuoja vandenį. Todėl specialistai pataria iškastą gruntą supilti už naujai suformuotos kūdros prietakos baseino ribų, kad paviršinis vandens srautas net per liūtį nepasiektų kūdros ir nepablogintų jos vandens kokybes. Per gruntą besisunkiančio vandens prietakos į kūdrą išvengti neįmanoma, bet toks vanduo yra švaresnis, gruntas jį perfiltruoja. Kita išeitis apsaugoti kūdros vandenį nuo paviršinio liūčių vandens – kiek įmanoma stabilizuoti dirvos eroziją. Pirmiausiai turi būti suformuoti normalaus nuolydžio šlaitai – bent 1:2, antra, gruntą aplink kūdrą iš karto po iškasimo reikia stabilizuoti apsėjant jį žole, užklojant velėna, labiau pažeidžiamose statesnėse vietose galima naudoti tinklus ir geotekstilę. Jeigu kūdros krantai žemėja pamažu (1:3), jie greitai apauga makrofitais, bet šiuos augalus sekliose vietose nesunku išpjauti ir išnešti už pritakos baseino ribų. Kaip minėta, maudymosi vietoje krantai turi būti išpilti smėliu, tiek viršvandeninių, tiek ir povandeninių šlaitų nuolydis turi būti mažesnis, kad smėlis nesuplūstų į gilumą. Vandenį, ypač nuo intensyvios žemdirbystės plotų, kiemų ar kelių susirenkančius jo srautus, patariama nukreipti taip, kad ši paviršinė prietaka nepasiektų kūdros. Tam galima įrengti filtracinę vagą – žvyru užpiltą iškasą, kurioje paviršiniai vandens srautai pirmiausiai įsisunkia į gruntą ir tik persifiltravę per jį pasiekia kūdrą. Nepaliauja stebinti žmonės. Kurie  įsirengia maudymuisi „ir viskam kitkam“ skirtą kūdrą ir į ją leidžia nuotekas iš savo biologinio vandens valymo įrenginių. Nežiūrint to, kad kai kuriuose valymo įrenginiuose nuotekos yra visai neblogai išvalomos ir higieniniu požiūriu nėra pavojingos, jose yra palyginti didelės biogeninų medžiagų koncentracijos, todėl net ir išvalytas nuotekas geriau infiltruoti į gruntą. Juk retas iš mūsų svajoja apie maudynes kad ir savame unitaze…

 

Vandens telkinys – savita ekosistema


Kūdra ar tvenkinys – integruota i landšaftą, tačiau kartu ir atskira, savo ritmu funkcionuoji ekosistema. Ir kuo ji didesnė ir gilesnė – tuo stabiliau funkcionuoja, tuo daugiau galimybių joje  užtikrintigerąvandens kokybę. Geros vandens kokybės niekas negali garantuoti, tačiau, jeigu kūdra bus įrengta laikantis išvardytų pagrindinių principų ir reikalavimų, švarų vandenį joje palaikys pati gamta. Kad kūdros vanduo būtų švarus reikia stebėti prietaką – iš kur ir kaip pasipildo tvenkinio ar kūdros vanduo. Geriausias variantas, jei kūdra yra šaltiniuotoje vietovėje ir ją papildo bei „praplauna” švarūs šaltiniai. Tuomet dauguma atvejų kūdros vandenyje bus mažiau maisto medžiagų, jis išbus šaltesnis, o toks stabdo dumblių dauginimąsi, priešinasi vandens “žydėjimui’. Tik kompleksiškai ištyrus vandens telkinį ir subalansavus jo ekosistemos abiotinių ir biotinių komponentų struktūrą bei funkcinius ryšius, įmanoma pasiekti gerą vandens kokybę ir ją išlaikyti.

 

Kaskime kūdrą teisingai

 

Daugelis lietuvių, turinčių nuosavą namą, sodybą ar sodo sklypą pagalvoja apie vandens telkinį. Įprasta, jog vandens telkinys turi būti skaidraus vandens, tiktų ir maudytis, ir meškerioti. Tačiau toks telkinys, anot gamtosaugininkų, bus „be gyvybės”, nes išskyrus įprastines varlių ir bestuburių rūšis ar keletą tvenkinio augalų, nieko vertinga daugiau ir neturėsite. Dažnas dar pagalvoja, kad didelio telkinio įrengimas kainuos labai daug, ir jį reiks reguliariai prižiūrėti nuomojant tą pačią brangią techniką. Tačiau taupant ir samdant nepatyrusį kasėją, toks telkinys gali tapti ir papildoma našta.

 

Nepamatuoti lūkesčiai

 

Daugelis gyvenančių kaime ar turinčių sodą, dejuoja, jog kasti kūdrą atsieina labai brangiai. Pavyzdžiui, iškasti vieną arą kainuoja nuo kelių šimtų litų regione iki 600 ar daugiau litų Vilniuje. Tačiau kūdra nebūtinai turi būti didelė, biologinei įvairovei kur kas tinkamesnės mažos ir negilios kūdros. Tinkamai prižiūrint, neįleidžiant žuvų, kūdroje apsigyvens įvairiausi gyvūnai, o pati kūdros priežiūra savininkui nekainuos. Dar vis daromos klaidos, kada nepatyrę vandens telkinių kasėjai įrengia telkinius pernelyg gilius ir stačiais šlaitais. Lietus ir polaidžio vanduo išplauna šlaitus, juos vėliau tenka tvarkyti, be to, iškyla pavojus, kad į tokį tvenkinį gali įkristi žmogus ar gyvulys.

 

Vietos parinkimas

 

Nuo to, kur kasite, priklausys, kaip kasite, kaip dažnai ir kokiomis priemonėmis reikės prižiūrėti kūdrą. Dažniausiai vieta kūdrai parenkama lomose ar didesnėse reljefo įdubose, buvusių kūdrų vietose, tačiau tokia kūdra greičiau apžels augalais. Į tokias vietas suteka vanduo iš aplinkinių vietovių, atnešdamas trąšų ar maisto medžiagų, tinkamų kūdros augalams. Laikui bėgant kūdros ir tvenkiniai apželia, ima kauptis dumblas, kurį vėliau reikia išsemti.Geravieta kūdrai įrengti – pieva ir plotai toliau nuo arimų ir ūkinių pastatų. Tokioje vietoje trąšų į vandenį pateks gerokai mažiau, jis ne taip greitai užžels.

 

Vandens telkinį galima iškasti ir aukštumose. Jeigu kasant nebus pažeistas vandenį sulaikantis nelaidusis dirvožemio sluoksnis, tokioje vietoje susikaups krituliai. Paprašykite ekskavatorininko iš pradžių kaušu padaryti bandomuosius kasimus, nustatykite, kaip giliai slūgso molingasis sluoksnis. Tada formuokite telkinio dugno profilį. Laikykitės šio patarimo ir kasant telkinį žemumose. Pažeidus nelaidųjį sluoksnį – molį, priemolį – vanduo nesilaikys.

 

Kūdros forma ir gylis

 

Skirkite dėmesio kūdros formos parinkimui. Nekaskite keturkampio formos telkinio. Kuo labiau bus vingiuotas krantas, tuo labiau vanduo turės galimybę cirkuliuoti ir maišytis praturtindamas deguonimi giluminius sluoksnius. Taip mažiau kaupsis dumblas ir vanduo bus skaidresnis. Įrenkite kuo seklesnį krantą – iki 25 cm gylio. Tokiose sekliose zonose įsikurs vandens augalai, kurie praturtins vandenį deguonimi, o taip pat sukurs tinkamas buveines įvairiems vandens gyvūnams – žaliosioms ir rudosioms varlėms, rupūžėms, tritonams, laumžirgiams, vabalams – ir augalams. Nustebsite, kiek įvairių gyvūnų gali apsigyventi jūsų kūdroje. Be to, iš tokio telkinio galėsite imti vandenį, vesti pagirdyti gyvulį. Jame be pavojaus galės pliuškentis vaikai.

 

Jeigu turite galimybę, kūdrą papuoškite negyva mediena – senais kelmais, stuobriais. Palikite juos ant pakrantės, tai bus naudinga įvairiems vabzdžiams, varlėms. Esant galimybei įrenkite ne vieną, o keletą telkinių.

 

Prižiūrėkite, kaip vykdomas kasimas. Jokiu būdu nepilkite žemių į kaupą šalia tvenkinio. Mineralizuojantis iškastai durpei, dumblui, į kūdrą sutekės maisto medžiagos. Geriausia iškastą gruntą būtų išvežti arba paskleisti kiek toliau nuo kūdros ir išlyginti. Stebėkite, ar ekskavatorininkas daro taip, kaip pageidavote. Paprašykite, kad formuotų seklų šlaitą. Ne visi ekskavatoriai turi galimybę taip kasti. Kai kuriais mažais ekskavatoriais galima kasti tik duobę. Prieš samdydami susitarkite, kad mokėsite už valandas, taip sutaupysite lėšų.

 

Žuvų veisti nerekomenduojama

 

Įprasta, kad į vandens telkinius prileidžiam žuvų. Nors vietinės žuvų rūšys: karosai, lynai yra natūrali gamtos dalis, tačiau tai darantys turėtų suprasti, kad tuomet telkinį reiks papildomai prižiūrėti. Žuvys sumaišo dumblą, taip sumažindamos šviesos patekimą, kuri reikalinga augalams. Žuvų ekskrementai patenka tiesiai į vandenį, tokiu būdu jis praturtinamas maisto medžiagomis, kurios skatina eutrofikaciją (tvenkinio užaugimą augalais). Kūdroje esant žuvų, sumažėja vandens augalų ir mažesnių vandens gyvūnų, kuriais minta žuvys,dėlto vanduo pasidaro neskaidrus, kūdra dumblėja, tad po kurio laiko reikės reguliariai išvalyti susikaupusį dumblą.

 

Neretai kūdros priežiūrai pasitelkiamos nevietinės žuvų rūšys – karpiai, amūrai. Šios žuvys suėda augalus, tad palieka vandens telkinį be deguonies gamybos aparato. Esant per daug tokių žuvų, uždumblėjimas neišvengiamas.

 

Priežiūra

 

Stebėkite, kad kūdros neapželtų, nedumblėtų. Geriausia valyti tvenkinius, kai jie labiausiai nusekę, t.y. antroje vasaros pusėje. Iškirskite nendres, krūmus, medžius, išpjaukite kitus augalus. Gamtinę pusiausvyrą mažiau pažeisite, jeigu vienu metu bus valoma ne daugiau kaip pusė vandens telkinio. Stengiantis išlaikyti neužžėlusį tvenkinį, būtina prisiminti, kad negalima naudoti herbicidų – jie labai pakenks vandens ekosistemai. Laiku išrovus pradedančius augti meldus, karklus, vėliau reikės mažiau pastangų šalinant suvešėjusią augmeniją. Kūdras galima nuganyti galvijais. Ištrypdami krantą jie neleis užaugti krūmams, o tai laukinei gamtai turės tik labai nežymios neigiamos įtakos.

 

Maždaug kas dešimt metų kūdrų dumblą teks iškasti. Seklios kūdros, kurios vasarą išdžiūva, išlieka ilgiau, nes išdžiūvančiame dumble organinės medžiagos greičiau susiskaido.

 

Kūdra sode

 

Jeigu turite sodą su keletu arų sklypo, jame taip pat galima įrengti mažytę kūdrą iki kelių metrų skersmens. Pasirinkite kūdros centrą. Nukaskite velėną, bet neišmeskite jos, panaudosite kranto linijai formuoti. Nukaskite nuosekliai link kūdros centro truputį žemės, bet ne daugiau kaip iki 30 cm gylio. Dugną išklokite polietilenu, jį pritvirtinkite palei krantą prispausdami velėna. Palaukite, kol prilis, arba prileiskite vandens. Vanduo iš čiaupo šiuo atveju nelabai tiks. Tokia kūdra kainuos tik jūsų maloniai sode praleistą darbo laiką.